Anksčiau vakarai man baigdavosi savaime. Tiesiog ateidavo laikas eiti miegoti, ir aš eidavau. Nebuvo aiškaus „uždarymo“. Diena tiesiog nutrūkdavo. Kartais su telefonu rankose, kartais su mintimis, kurios vis dar sukosi apie dienos reikalus. Nebuvo ribos tarp „dar diena“ ir „jau naktis“.

Tada aš pradėjau kurti labai mažą vakaro ritualą. Ne sudėtingą. Tiesiog kelis veiksmus, kurie sako kūnui ir protui: „Ši diena baigta.“ Jie trunka penkiolika–dvidešimt minučių ir beveik nieko nereikalauja. Bet jų poveikis pasirodė didesnis, nei tikėjausi.

Kodėl reikia užbaigimo

Kai diena neturi aiškios pabaigos, ji lieka atvira. Mintys tęsiasi. Kūnas dar „dirba“. Aš pastebėjau, kad kai turiu aiškų užbaigimą, miegas ateina lengviau. Ne todėl, kad aš „teisingai“ pasiruošiau, o todėl, kad protas gauna signalą – galima paleisti.

Be užbaigimo diena tarsi neturi formos. Ji prasideda, vyksta ir staiga nutrūksta. Su užbaigimu ji įgauna kontūrą. Yra pradžia, vidurys ir pabaiga. Ir tai, kaip bebūtų keista, daro ją ramesnę.

Mano maži veiksmai

Jie paprasti ir kartojasi beveik kiekvieną vakarą:

Užbaigimas nėra dar vienas darbas. Tai leidimas dienai pasibaigti.

Kartais aš pridedu kelis sakinius užrašų knygutėje – ne dienoraštį, o tiesiog tai, kas liko galvoje. Bet pagrindas lieka tas pats: tvarka, šviesa, atstumas nuo ekranų, kelios minutės buvimo.

Ką tai pakeitė

Vakarai tapo ramesni. Aš rečiau nešuosi dienos reikalus į lovą. Ir ryte jaučiuosi, tarsi diena prasideda iš švaresnio taško – ne todėl, kad viską padariau, o todėl, kad vakarą aiškiai uždariau.

Taip pat pastebėjau, kad kai turiu šį ritualą, aš geriau jaučiu, kada diena tikrai baigiasi. Nebėra to jausmo, kad „dar galima ką nors padaryti“. Yra riba. Ir ta riba yra rami.

Pabaigai

Vakaro užbaigimas – tai mažas gestas pagarbos dienai, kuri baigiasi. Ji buvo. Ji turėjo savo pradžią, vidurį ir pabaigą. Ir dabar galima eiti toliau – į naktį – be jos naštos. Kartais to užtenka, kad miegas ateitų lengviau, o rytas – švaresnis.

— Sidney Willemsen