Daugumą dienos aš praleidžiu po dirbtine šviesa. Lubų lempos, ekranai, virtuvės šviestuvai. Natūrali šviesa ateina pro langus, bet aš jos beveik nepastebėdavau. Ji tiesiog buvo – kaip oras, kaip sienos, kaip grindys. Kol vieną savaitę, kai dirbau iš namų ir sėdėjau prie lango visą dieną, nepradėjau stebėti, kaip ji keičiasi.
Rytas, vidurdienis ir vakaras – tai ne tik skirtingos valandos. Tai skirtingos šviesos. Ir kiekviena iš jų daro dieną kitokią. Ne dramatiškai. Švelniai. Bet jei pradedi pastebėti, skirtumas tampa akivaizdus.
Aš pradėjau užsirašinėti, kaip šviesa atrodo skirtingomis valandomis. Ne moksliniu būdu. Tiesiog keliais sakiniais. Ir po kelių savaičių pamačiau, kad diena man ėmė atrodyti turtingesnė. Ne todėl, kad pasikeitė išorė. O todėl, kad aš pradėjau ją matyti.
Rytinė šviesa
Rytinė šviesa ateina lėtai. Ji švelni, šiek tiek melsva arba gelsva – priklausomai nuo oro ir sezono. Ji neapkuria. Ji kviečia. Aš pastebėjau, kad kai ryte sėdžiu ten, kur ji krenta ant stalo, diena prasideda kitaip. Ne greičiau ir ne lėčiau. Tiesiog švelniau.
Kartais aš specialiai atidarau užuolaidas dar prieš pradėdamas ką nors daryti. Tiesiog leidžiu šviesai užpildyti kambarį. Tai trunka minutę ar dvi. Ir to užtenka, kad atsirastų jausmas, jog diena prasideda ne nuo sąrašo, o nuo šviesos.
Žiemą rytinė šviesa ateina vėliau ir būna blankesnė. Vasara – anksčiau ir intensyvesnė. Bet abiem atvejais ji turi savo charakterį. Aš išmokau jos laukti. Ne kaip įvykio, o kaip natūralios dienos dalies.
Dieninė šviesa
Dieną šviesa tampa stipresnė ir neutralesnė. Ji viską daro aiškesniu. Šešėliai trumpesni. Spalvos tikslesnės. Aš pastebėjau, kad dieną man lengviau dirbti ten, kur yra tikras langas, o ne tik lempa. Net jei langas žiūri į kiemą ar į kaimyninį namą – natūrali šviesa vis tiek skiriasi.
Kartais, kai diena būna apsiniaukusi, aš vis tiek einu prie lango. Net ir blanš, pilka šviesa iš lauko skiriasi nuo dirbtinės. Ji turi gylį. Ji keičiasi, net jei debesys atrodo nejudantys. Po valandos kambarys jau atrodo kitaip.
Aš pradėjau sąmoningai perkelti darbą arčiau lango dienos metu. Ne visada pavyksta. Bet kai pavyksta – pastebiu, kad mažiau pavargstu nuo ekrano. Galbūt todėl, kad akys gauna kitokį stimulą. O gal tiesiog todėl, kad yra į ką pažiūrėti, kai pakeli akis nuo klaviatūros.
Šviesa nėra fonas. Ji yra dalis to, kaip mes jaučiame erdvę ir laiką.
Vakarinė šviesa
Vakare šviesa tampa šilta ir žemėja. Ji krenta kitu kampu. Spalvos minkštėja. Sienos, kurios dieną atrodė baltos, staiga įgauna gelsvą ar rausvą atspalvį. Aš pradėjau tyčia mažinti dirbtinį apšvietimą, kai lauke dar šviesu. Leidžiu vakarui ateiti natūraliai.
Kai saulė leidžiasi, aš kartais tiesiog sėdžiu ir stebiu, kaip keičiasi sienų spalva. Tai trunka dešimt–penkiolika minučių. Niekas specialaus nevyksta. Tik šviesa traukiasi. Ir po to diena jaučiasi užbaigta kitaip – ne nutrūkusi, o natūraliai pasibaigusi.
Vasarą vakaras trunka ilgai. Žiemą – greitai. Bet abiem atvejais yra tas momentas, kai šviesa dar yra, bet jau ne dienos. Aš išmokau jo laukti. Kartais netgi atidedu telefono žiūrėjimą, kad jo nepraleisčiau.
Ką aš pakeičiau
Aš nebegyvenu tik po lempomis. Stengiuosi bent kelis kartus per dieną būti ten, kur krenta natūrali šviesa. Ryte – prie lango su kava. Dieną – perkelti darbą arčiau šviesos, jei tik įmanoma. Vakare – leisti sau matyti, kaip temsta, prieš įjungiant visas lemputes.
Tai nėra taisyklė ir nėra disciplina. Tai paprastas dėmesys. Ir kai pradedi jį skirti, diena įgauna daugiau sluoksnių. Ji nustoja būti vienoda juosta nuo ryto iki vakaro. Atsiranda rytas, diena ir vakaras – ne kaip valandos, o kaip skirtingos šviesos būsenos.
Kartais aš vis tiek praleidžiu visą dieną po lempomis. Ir tai gerai. Šis pastebėjimas neturi tapti dar vienu dalyku, kurį „reikia“ daryti teisingai. Jis tiesiog yra. Ir kai prisimenu – grįžtu prie jo.
Pabaigai
Šviesa dienos metu – tai vienas iš tų dalykų, kuriuos mes priimame kaip savaime suprantamus. Bet kai pradedi ją stebėti, pastebi, kad ji nuolat keičia ne tik kambarį, bet ir tai, kaip tu jautiesi toje erdvėje. Ji daro rytą švelnesnį, dieną aiškesnę, vakarą – šiltesnį.
Ir kartais to užtenka, kad diena pasirodytų šiek tiek platesnė, nei atrodė iš pradžių.
— Sidney Willemsen