Aš ilgai gyvenau greitai. Ne todėl, kad norėjau, o todėl, kad taip atrodė normalu. Dienos bėgo viena po kitos, ir aš retai sustodavau pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta aplinkui. Viskas buvo greita, efektyvu ir kažkodėl tuščia.

Viskas pradėjo keistis, kai aš tiesiog pradėjau pastebėti šviesą. Tada – skonį. Tada – grindis po kojomis. Tada – kaip baigiasi diena. Ir galiausiai – dangų virš galvos. Niekas iš to nebuvo didelis sprendimas. Tai buvo seka mažų gestų. Ir po kurio laiko aš pastebėjau, kad dienos tapo erdvesnės. Ne ramesnės būtinai. Tiesiog platesnės.

Aš neieškojau „teisingo“ būdo gyventi. Aš tiesiog pradėjau stebėti. Ir stebėjimas pasirodė pakankamas. Jis nieko nereikalavo keisti priverstinai. Jis tik atvėrė akis į tai, kas jau buvo aplinkui.

Kodėl rašau

Aš rašau, kad išsaugočiau. Kai užrašau, kaip atrodė rytinė šviesa ar kaip jautėsi kojos ant medinių grindų, ta akimirka lieka. Ji nepranyksta tarp kitų dienų. Be užrašų viskas susilieja į vieną greitą srautą.

Šis tinklaraštis – mano užrašų knygutė, kurią nusprendžiau parodyti. Jei kas nors iš to rezonuoja – gerai. Jei ne – irgi gerai. Aš rašau pirmiausia sau. O jei kas nors skaito – tai jau premija.

Rašymas man padeda grįžti prie tų pačių pastebėjimų. Kartais, kai diena būna per greita, aš atsiverčiu savo paties tekstus ir prisimenu, kad galima sulėtinti. Kad šviesa vis dar krenta. Kad grindys vis dar ten. Kad dangus vis dar viršuje.

Dabar

Gyvenu Rijswijk. Dirbu su tekstais. Stengiuosi neperkrauti dienų. Ir vis dar mokausi to paties: kad geriausi dalykai dažnai slypi ten, kur mes nežiūrime – į šviesą, į skonį, į grindis, į dangų.

Aš vis dar pamirštu. Vis dar skubu. Vis dar praleidžiu ištisas dienas po lempomis ir su telefonu rankose. Bet dabar aš žinau, kad galiu grįžti. Kad šie maži gestai visada laukia. Jie niekur nedingsta.

Jei nori parašyti – rašyk. Aš skaitau visas žinutes, nors ne visada spėju atsakyti greitai.

— Sidney