Daugumą laiko aš žiūriu žemyn arba tiesiai. Į telefoną, į ekraną, į gatvę, į žmones, į darbą. Dangus yra viršuje, bet aš jį matau tik tada, kai atsitiktinai pakeliui akis. O kai pakeliui – greitai vėl nuleidžiu. Jis lieka fone, nors ir užima pusę regėjimo lauko.
Prieš kelis mėnesius aš pradėjau specialiai kelti akis. Ne ilgam. Tik kelioms minutėms. Tiesiog stovėti ar sėdėti ir žiūrėti į dangų. Be tikslo. Be fotografavimo. Tiesiog žiūrėti.
Iš pradžių tai atrodė keista. Protas klausė: „Kam?“ Bet aš laukiau. Ir po kelių dienų pradėjau pastebėti, kad dangus niekada nėra tas pats.
Kas ten yra
Dangus niekada nėra tas pats. Debesys juda. Spalvos keičiasi. Kartais jis visiškai tuščias ir šviesus. Kartais – sunkus ir pilkas. Kartais – su raudonais dryžiais vakare. Aš pradėjau pastebėti šiuos skirtumus. Ne kaip orų prognozę, o kaip kasdienį peizažą, kuris nuolat keičiasi.
Tai nėra orų prognozė. Tai tiesiog buvimas su tuo, kas yra viršuje šiuo metu. Kartais debesys juda greitai. Kartais – beveik stovi. Kartais dangus būna toks tuščias, kad atrodo, jog jo visai nėra. Ir tai irgi įdomu.
Kai žiūri į dangų, erdvė aplink tave staiga tampa didesnė.
Aš tai darau įvairiai: ryte išėjęs pro duris, dienos metu prie lango, vakare grįžęs namo. Kartais – tiesiog atsigulęs ant nugaros sode ar balkone. Kiekvienas laikas duoda kitokį dangų.
Ką aš pajutau
Pirmiausia – kad diena įgauna daugiau oro. Antra – kad mintys šiek tiek sulėtėja. Trečia – kad aš pradedu jausti orą, vėją, temperatūrą kitaip – per kontaktą su tuo, kas yra viršuje.
Kartais dangus būna nuobodus. Ir tai irgi gerai. Ne visada reikia dramatizmo. Kartais užtenka tiesiog pamatyti, kad jis ten yra. Kad virš tavęs yra erdvė, kuri nesibaigia ties stogu ar pro langą matomu namu.
Aš pastebėjau, kad po kelių minučių žiūrėjimo į dangų grįžtu prie reikalų šiek tiek ramesnis. Ne todėl, kad kažkas „išsisprendė“, o todėl, kad perspektyva šiek tiek pasikeitė.
Kaip tai atrodo
- Ryte – kelios sekundės prieš įeinant į darbą ar pradedant dieną. Tiesiog pakelti akis.
- Dieną – vienas momentas prie lango, kai atsistoju nuo stalo. Net jei debesuota.
- Vakare – ilgesnis žvilgsnis, kai šviesa keičiasi ir spalvos tampa šiltesnės.
- Kartais – specialiai išeiti į lauką ar balkoną vien dėl to.
Nereikia nieko specialaus. Tik pakelti akis ir palaukti. Dangus padarys visą darbą.
Pabaigai
Dangaus stebėjimas – vienas iš paprasčiausių būdų priminti sau, kad pasaulis didesnis už ekraną ir užduotis. Jis nieko nereikalauja. Jis tiesiog yra. Ir kai kartais į jį pažiūri, diena šiek tiek prasiplečia. Atsiranda erdvės. O erdvė, kaip pasirodė, yra vienas iš tų dalykų, kurių dažniausiai trūksta.
— Sidney Willemsen